Bičių kulinarijos paslaptys

bičių kulinarijos paslaptis

Ne už kalnų ta žiema žiemužė. Jūsų namuose, ko gero, jau kūrenasi ir ne visai patenkinta spragsi krosnis, stiklainaičiai marinuotų agurkėlių laukia savo galimybės iš rūsio atkeliauti ant Jūsų stalo, o uogienės giriasi visiems, kuri už kurią gardesnė būsianti. Visas pavasario ir vasaros triūsas nugulė rūsin ar sandėliukan. Ir taip jau nuo seno visa gamta ruošiasi žiemai: voveraitės gamina gilių karolius ir voveruškų girliandas; pavyduoliai meškinai visas atsargas slepia po kailiuku (na, dėl viso pikto, kad niekas nepasisavintų); tinginiai kiškiai ieško neatidžiai nurinkto derliaus; o bitės viską vakuoja ir savo originaliais „konservais“ žavi tuos pačius meškinus, paukštelius ir net mus, tikrus konservų karalius. Kviečiame pavartyti populiariausių bičių receptų knygos puslapius ir, galbūt, marinuoti agurkėliai jau niekada nebebus tokie pat…

Vakuoti, vakuoti, ir dar kartą vakuotibičių duona

Ar žinojote, kad bitės – tikros konservavimo asės. Per savo šešias darbingiausias savaites jos privakuoja daugiau mini stiklainių (korio akučių), nei mums pavyks užkonservuoti agurkėlių per visą savo gyvenimą. Matyt, tai ir yra atsakymas į klausimą: kodėl mums agurkėliai baigiasi dar iki Naujųjų metų, o jos savo maistu džiaugiasi iki kito derlingojo sezono.

Vakavimas – vienas seniausių konservavimo metodų, kurį, matyt, pačios bitės ir bus išradusios. Ir, jei mes dezinfekuojame ar sterilizuojame stiklainius, viriname juos bei kaitiname, tai bitėms pakanka vieno mažo sluoksnio vaško ir „tadam!”, konservai užsandarinti. Susigundėte? Silpnų nervų skaitytojams to bandyti namuose nepatariame: liksite ir be agurkų, ir be nervų.

Bitės atsargas žiemai pradeda kaupti gerokai anksčiau, nei mes renkame savo derlių – bebaigiant žydėti paskutiniams vasariniams augalams. Joms itin svarbu savo sandėliukus pripildyti kuo gausiau, mat niekada nežinosi, kokia žiema laukia: ar pavasaris bus ankstyvas, ar lėtapėdis nenoriai slinks laukais; ar avilyje bus puota, ar teks misti kukliomis savo besibaigiančiomis santaupomis – beveik kaip mums prieš algadienius… Labiausiai skraiduolės mėgsta raugintus ir brandintus produktus, arba šviežiai pačių pagamintus. Nors jos nelinkusios išduoti savo iš kartos į kartą paveldimų receptų, dalijamės su Jumis tuo, ką mums pavyko sužinoti.

Brandintas medusšviežias medus

Sakysite, išlepusios tos bitės, jog valgo tik brandintą medų… Tiesa ta, jog medus, kuris patenka ant mūsų stalo – taip pat brandintas. Na, nebent užsisakėte šviežut šviežutėlio, ką tik sunešto ir net neužakiuoto medaus, kuris, deja, ne itin tinkamas žiemoti. Bitės tai žino, todėl žiemai medų ruošia  itin atsakingai. Pagrindinis šio bičių konservo ingridientas – augalų nektaras, kurį bitės supilsto į korio akutes. Medaus gamyba panaši į sriubos virimą – kiek ir kokių augalų pridėsi – tokį skonį ir turėsi. Tiesa, sriubą sugadinti gerokai lengviau… Kai korio akutės prisipildo – bitės nektarą vėdina savo pusiau automatiniu ir elektros energijos nereikalaujančiu kondicionieriumi – sparneliais – kol šis įgauna reikiamą konsistenciją. Avilio šefės įvertina nektarą ir, jei rezultatas jas tenkina, akutės užvakuojamos plonu, bet sandariu vaško dangteliu. Ir jokių pridėtinių E.

Brandintas nuo šviežio medaus skiriasi ir savo spalva, ir konsistencija, ir maistingumu. Šis medus greičiau stingsta, įgauna kreminę konsistenciją ir ryškų skonį. Žinoma, tai priklauso ir nuo augalų, iš kurių surinktas nektaras. Grikių medus – aštrokas ir beveik šokoladinis, o, štai, liepų – auksinis ir švelnus. Aviečių – gelbsti nuo rudens darganos, o pienių – nuo vitaminų trūkumo pavasarį. Kiekvienas medus savaip ypatingas.

Brandinant meduje, panašiai, kaip ir rauginant, vyksta cheminiai procesai, kurių metu vienos medžiagos virsta kitomis, lengviau mums pasisavinamomis. Be to, būtent brandintas medus, kaip teigė egiptiečiai, neturi galiojimo laiko ir yra neišsenkantis energijos šaltinis. O ko gi daugiau reikia leidžiant vėsias dienas avilyje?

bičių duonelė

Rauginta bičių duonelė

Sakoma, jog rauginti produktai – itin sveikas pasirinkimas, praturtinantis Jūsų organizmą įvairių fermentų, mineralų ir kitų naudingųjų medžiagų. Matyt, bitės šį posakį girdėjo ir paskleidė po visą avilį, nes meduje „raugintos“ žiedadulkės (bičių duona) – jų firminis patiekalas, kurį pagaminti moka kiekviena darbštuolė: nuo ką tik išsiritusios mažiukės, iki subrendusios medaus nešėjos. Neragavusiems – primygtinai siūlome tai išbandyti – tikime, liksite nustebinti skonių paletės, nes kiekvienas mažas kepaliukas – lyg naujas dar neatrastas pasaulis – su savo stebuklingu skoniu. O dabar skubame atskleisti dalį iš kartos į kartą perduodamo bičių duonelės recepto jei, tyčia ar netyčia, sumanytumėte šio „konservo“ „išsikepti“ namie.

Taigi, jei norėsite žiemai pasigaminti bičių duonos, pirmiausia, turėsite prisirinkti įvairiausių rūšių žiedadulkių. Bitės jas renka ant savo galinių kojų plaukelių. Tad, paprasčiausias būdas – bėgti per kelis kilometrus laukų basomis kojomis įsijungus išmaniąją programėlę, skaičiuojančią kilometrus. Kai sukarsite bent penkioliką – galite „skristi“ ar „šliaužti“ namo (na, kaip jau Jums patogiau). Sveikiname, tai lengviausias duonos gaminimo etapas. Grįžus namo pageidautina visas žiedadulkes tiesiogine to žodžio prasme nusikrapšyti nuo savo kojelių ir susandėliuoti į korio akutes. Tik labai svarbu jas gerai supresuoti. Nesudėtinga, tiesa? Galiausiai, žiedadulkes užpilkite medumi, užvakuokite vašku ir paliekite „rūgti“ pastovioje temperatūroje. Būtent rūgimo procesas bičių duonelei suteikia saldžiai rūgštoką skonį, savotiškai panašų į šviežią ruginę duonelę.

Bičių duonelė avilyje – pagrindinis negendantis baltymų šaltinis. Tik nepagalvokite, jog žiemą avilyje jos „augina raumenis“. Baltymai labai reikalingi visiems organizme vykstantiems procesams: kad gelėtume virškinti reikia fermentų, kurie, beje, yra baltymai; kad ląstelės galėtų augti – joms reikia statybinės medžiagos, kuri, dažniausiai, yra baltymai; net laimės pojūtis priklauso nuo naltymų produktų – hormonų. Taigi, žiemą avilyje bitės auga, virškina ir gyvena apsuptos laimės hormonų. Norite paragauti šios „laimės“ broliai bitninkai kviečia išbandyti laimingąjį sveikatinantį rytinį gėrimą.

Jums reikės:

Šaukštelio bičių duonos arba žiedadulkių;

Puodelio karšto vandens;

Medaus pagal skonį.

Duonelę ar žiedadulkes užpilane karštu (bet ne verdančiu!) vandeniu, išmaišome, ir prieš geriant įdedame šaukštelį medaus. Kai šį gėrimą žvarbiais žiemos rytais ar vakarais ruošite savo brangiausiems – tik nepamirškite vienintelio neišmatuojamo ingridiento – meilės.

 

 

Šviežias bičių pienelis

Kitaip, nei daugelis produktų bičių sandėliuke, bičių pienelis geriamas – visada tik šviežias ir ką tik pagamintas. Savo gausių atsargų dėka bitės sugeba ne tik išgyventi, tačiau ir nuolat gaminti bičių pienelį, kuris yra ir motinėlės užkandis, ir pagrindinis patiekalas, ir desertas.  Bičių pienelis taip pat yra ir bičių lervų pradinis maistas, tad be jo – nė iš vietos.

Mokslininkai nuolat tyrinėja šį stebuklingą motinėlių maistą, tačiau pagaminti jam sintetinių analogų niekaip nepavyksta – bitės savo receptais nesidalija net kankinamos. Viskas, ką pavyko išsiaiškinti, tai kompleksinė sudėtis, kurioje yra galybė vitaminų, mineralų, fermentų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Visgi, sudarius palankias sąlygas, bičių pienelio nereikės gamintis – skraiduolės mums jį padovanos.  Tik reikėtų atminti, jog laikyti jį teks ne sandėliuke šalia uogienių, o šaldytuve, kaip ir visus šviežius produktus.

Atsargų per daug nebūna

O Jūs, ar jau pripildėte savo sandėliukus gardžiais ir maistingais produktais? Ar ten puikuojasi koks vienas kitas moliūgas, o gal tik uogienės eina iš proto? Ar jau stiklainiuose dailiai suguldyti agurkėliai laukia savo eilės? Jei ne – ne bėda. Darbštuolės pasirūpino gausiomis žiemos atsargomis už Jus – tik atlaisvinkite vietos keliems mažiems stebuklų pilniems stiklainiukams. Tiesa, agurkų jie neatstos, tačiau niūrius žiemos vakarus tikrai praskaidrins ir pasaldins. Na, o jei sandėliukas pilnutėlis, štai ką bitės Jums pataria, kad atsargos išlauktų net iki pavasario: stenkitės palaikyti pastovią temperatūrą (net jei tai reikštų, kad turite plazdėti sparneliais ir taip išvėdinti patalpas); stebėkite, kad nesikauptų drėgmė; įsitikinkite, kad visi stiklainiai sandariai uždaryti, kaip bitės nuolat tikrina korio akutes; ir ginkite savo turtą nuo vagiliautojų (ypač tų, su pižamomis, slampinėjančių po sandėliuką patylom). Ir atminkite, kad net žvarbiausia žiema nebaisi, kai šalia tavęs – tavo šeima. Nesvarbu, ar tai būtų kelios dešimtys tūkstančių bičių, ar vienas savas Žmogus.