Mažam kambarėly ugnelę kuriu

mažam kambarėly-ugnele-kuriu

Ugnelė šventa, ugnelė garbinama, ugnelė apvalanti… Kaip dažnai mes, pasiilgę šilumos ir jaukumo, ypač rudens ar žiemos vakarais, užsikuriame židinius ar užsidegame žvakeles ir apmąstome nuveiktus darbus, pailsime, atgauname jėgas, nuraminame protą ir širdį. Ugnies kūrenimo tradicija be galo sena: kadaise kūrendavome aukurus, mūsų seneliai ir proseneliai kūrendavo krosnis, o mes vis dažniau deginame tik žvakes. Nors nedaugelis žino, tačiau mums įprastos parafininės žvakės atsirado tik išvešėjus pramonei. Iki tol visuose namuose buvo tik tikros bičių vaško žvakės, kurias uždegdavo per šventes ar tiesiog pritrūkus šviesos bei šilumos, kuriomis sutikdavo ir išlydėdavo kiekvieną žmogų, kurių dėka namai ne tik šviesdavo, tačiau ir pakvipdavo vasarišku jaukumu. Bitininkų dėka šie maži gamtos stebuklai pamažu vėl grįžta ir į mūsų namus, ir į širdis.

Vaškas – bitininkų privilegija

bičių vaškasVaškas – visiškai natūrali organinė bičių gaminama medžiaga. Taip, perskaitėte teisingai, bitės nerenka vaško iš laukų, jos gamina šią itin degią medžiagą pačios. Ir tikrai ne tam, kad sušiltų. Vaškas – statybinė medžiaga, iš kurios laukinės bitės pasisiuva korius medžių drevėse, kalnų šlaituose. Vašką daugiausia gamina jaunos, vos 12 – 16 dienų bitutės. Iš specialios liaukos išskirtą skystį jos sumodeliuoja taip, kaip nesugebėtų net geriausi statybininkai – į idealias šešiakampes korio akutes. Visa tai – be jokio „gulsčiuko“ ar kampainio. Joms net nereikia specialių maišytuvų, glaistyklių ar kitų rakandų – darbštuolės visus statybos darbus atlieka savo vos matomomis rankutėmis. Ir, nors jos ir negali sugroti Šopeno, tačiau rankų miklumu tikrai nesiskundžia. Šešiakampis – tobulas ekonomijos pavyzdys, kaip su kuo mažiau medžiagos pagaminti kuo didesnį statinį. Kadangi tokie statiniai egzistuoja tik medžiuose ar aviliuose, nuo seno žvakes gamino bitininkai, mat drąsuolių, norinčių gauti vaško iš laukinių bičių daug neatsirasdavo. Natūralaus bičių vaško žvakių gamyba dar ir šiandien lieka bitininkų amatu, hobiu ir pramoga. Pramoga? Jei abejojate, kviečiame patiems išbandyti šį raminantį, tačiau daug koncentracijos reikalaujantį užsiėmimą. „Brolių medaus“ edukacijų metu vykstančiose žvakių dirbtuvėse šį itin smagų užsiėmimą jau atranda ir patys mažiausi, ir gerokai vyresni, kurie lieka maloniai nustebinti šio įkvepiančio užsiėmimo, kuris, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti gerokai lengvesnis, nei iš tiesų yra.

Kitokia šiluma

Vaško žvakių gamybos tradicijos pakito nedaug. Nors atsirado modernesnių priemonių, specialių vaško valymo įrenginių, žvakių „paruoštukių“, tačiau didžioji dalis darbo vis dar atliekama rankomis. Visi į žvakes sudėti linkėjimai ir visos geros mintys nėra vienintelė priežastis, kodėl vaško žvakė šildo kitaip, nei pagaminta iš parafno ar sojų vaško. Bičių vaškas dega ryškesne ir šiltesne liepsna, o kur dar jo nepakartojamas kvapas… Medaus, bičių duonelės, bičių kvapas… Nuo to, kas vaške buvo laikoma priklauso ir jo spalva. Būten medus, natūraliai balkšvą vašką nudažo gelsvai. Kuo daugiau vaške priemaišų – tuo jis tamsesnis, tuo sodresnis ir kvapas. O štai parafino žvakės bekvapės arba su pridėtiniais sintetiniais kvapikliais. Be to, kadangi jos gaminamos iš naftos produktų,  bitininkai jas dažnai palygina su užvestu automobiliu kambaryje – suodžiai, blogas kvapas ir kenksmingos medžiagos garantuotos. Bičių vaško žvakės ne tik nėra kenksmingos, jos skleidžia netgi aplinkos orą valančias ir gryninančias medžiagas, padeda kovoti su aplinkoje esančiais kenksmingais mikroorganizmais. Galbūt dėl to bitės niekada ir neserga sloga? 😊bičių vaško žvakių gamyba

Jei kada teko stebėti degančią vaško žvakę, turbūt įsidėmėjote jos skleidžiamą ramybę. Ji ne tik pagaminta su švelnumu (pabandykite susukti bent vieną žvakę ir suprasite, apie ką kalbu), tačiau ir dega su juo. Vaškas pamažėl tirpsta ir dega, dagtis nespragsi, nerūksta, liepsna lygiai plevena, ant staltiesės neteka vaško upeliai ir taip ji tyliai, kantriai dega, kol sudega. Štai ta tikroji šiluma ir ramybė. Sako, kartą pabandęs, negali sustoti. Taip kartą išbandęs vaško žvakes ne vienas lieka užburtas ir pradeda jų mažais stebuklais mėgautis nuolat. Juk šilumos niekada nebus per daug.

Suk suk žvakelę, suk į vieną pusę

Natūralaus vaško žvakės, dažniausiai, gaminamos dviem būdais: sukimu ir liejimu. Suktos žvakės paženklintos natūraliu korio raštu, o, štai, lietos žvakės gali įgauti bet kokią formą. Kurias pagaminti sunkiau? Ir vienos ir kitos reikalauja kruopštumo bei meilės.

Lietos žvakės gaminamos su silikoninėmis formomis, kurias galite pasigaminti ir Jūs. Tam reikia tik indo silikonui supilti, silikono mišinio, daikto, kurio formos žvakės norite, medvilninės (lininės ar kitos natūralios) dagties ir išlydyto vaško. Pirmiausia, reikia pasigaminti formą. Tam į indą supilame pasigamintą silikoną (gerai ir greitai sumaišome du silikono komponentus) ir įmerkiame pageidaujamą formą. Gaminant silikoną svarbu vadovautis gamintojo instrukcijomis ir nurodytu stingimo laiku. Taigi, kai mūsų būsima formelė sustingsta, tiesiog perpjauname ją išilgai vienoje pusėje, kad būtų patogu atversti ir išimti naudotą formuojantį daiktą. Kai forma pagaminta, į jos vidurį dedame dagtį, gerai įtempiame, būtinai pritvirtiname abiejose silikoninės formos galuose. Tada jau galime vidun supilti išlydytą vašką. Tvirtai sutvirtiname formą raiščiais, dirželiais ar gumelėmis, kad vaškas netyčia iš jos neišsilietų. Kai forma atvėsta, atsargiai išimame žvakę, pripjauname apačią taip, kad ji stovėtų lygiai, nukerpame dagties perteklių, o likusį galiuką pamirkome į vašką, kad būtų lengviau ją įžiebti. Ar susigundėte pabandyti?

natūralaus vaško žvakėsSusisukti sau žvakę, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų papraščiau. Reikia tik bičių vaško plokštelių, dagties ir miklių šiltų rankelių. Vaškas labai maloni medžiaga, tačiau ir greitai besideformuojanti, Todėl norint susukti gražią ir gerai degančią žvakę, reikia ją sukti šiltomis rankomis. Broliai bitininkai, prieš pradedant sukti savo pirmąją žvakę, pataria rankas sušildyti patrinant delnus. Taigi, jei atpalaidovome ir sušildėme rankas, galime pradėti sukti žvakę. Pirmiausia, gerai vašku apsukame dagtį, apspaudžiame, o po to lėtai sukame vaško plokštelę. Sukti reikia kuo tampriau, kad tarpai tarp vaško plokštelių būtų kuo mažesni. Sukant žvakę svarbu ir „lygiuot“, ir „ramiai“. Atidžiai stebėkite, kad plokštelė nesusiskersuotų, o būtų sulygiuota abiejuose kraštuose. Taip pat sukite itin švelniai ir ramiai, kad nepažeistumėte vaško bei neiškraipytumėte jo faktūros. Kuo tampriau žvakę susuksite, tuo gražiau ji rusens. Tad, kantrybės!

 

Ir sutinka, ir palydi

Susisuk sau žvakelę, kuri nušviestų Tau kelią… O žvakelės šviečia visada: ir kai gera, ir kai liūdna, ir kai švenčiame, ir kai verkiame. Na, bent jau šviesdavo. Bičių vaško žvakės liepsna, kaip niekas kitas, turi savyje galią nuraminti: sako, ją užsidegęs net gali išgirsti bites dūzgiant, užuosti šviežią medų ir įkvėpti vasaros. Kvapų ir šilumos terapiją namuose mums dovanoja bitės, kurios mūsų padėjėjomis buvo nenusakomą galybę metų ir, kurių dėka, mūsų pasėliai ir visa gyvoji gamta kasmet subrandina savo vaisius. Gal kiek simboliška, kad bičių, gyvybės nešėjų, vaško žvakės ir sutinka, ir, galiausiai, mus palydi, lyg uždarydamos vieną gamtos ciklą ir natūraliai pereidamos prie kito. Juk seniau tik tikro vaško žvakeles ir šventino. Liūdna dabar bitei, kad jos vaškas šildo mažiau, ir liūdna žmogui, kuris šildosi, bet niekaip nesušyla su šalta liepsna.Jei dar nė karto nebandėte užsidegti tikro vaško žvakės – pabandykite. Gal ir tam mažam kambarėly užkūrus ugnelę taps jaukiau, nei rūmuose, ir tos pelenės ar rupūžiukai nušvis, kaip princai ir princesės tikrų žvakių šviesoje. Gal rūmai nebeatrodys šalti ir dideli, o žmonės – per daug nepasiekiami, jei visi susės prie tos šviesos ir šilumos, kuri atlydėjo mus čia, lydėjo mus visose gyvenimo kelionėse net iki Uralo kalnų ir kuri išlydėdavo kiekvieną į šviesesnį rytojų.